Šiek tiek apie Vasaros saulėgrįžą

Kelias

Tyros sąmonės lašas nukrito į kūną.
Kaip ankšta ir kaip čia tamsu.
Koks žygis sunkus laukia jo
Tamsoje ir ankštybėje.
Aš laisvėj buvau, aš ja kvėpavau.
Į baisią vergiją dabar patekau.
Kaip tapti šviesa vėl galėčiau?
Trumpas kelias iš Šviesos į Tamsą.
Bet ilgas jis iš Tamsos į Šviesą. <…>

Astrėja. Septyni spinduliai ir jų valdovai

Vasaros saulėgrįža – tai metas, kada Saulė pasiekia zenitą. Per vasaros saulėgrįžą, arba Vidurvasarį, ji yra aukščiausiai. Tai trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vasaros saulėgrįža būna birželio 20-23 dienomis, Pietų pusrutulyje – gruodžio 20-23 dienomis.

Šiai šventei tūkstančiai metų, ji turi gilias šaknis. Daugelyje pasaulio kultūrų saulėgrįža švenčiama, pasitinkama apeigomis. Tikima, kad saulėgrįžos naktis yra stebuklinga, turi didelę gydomąją jėgą.

Lietuvoje tradicinė Vidurvasario šventė yra Rasos, vėliau sutapatintos su Joninėmis. Germanų Vidurvasario šventė yra vadinama Ligo. Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje – tai Ivano Kupalos naktis. Tarp kitko ji yra vaizdžiai aprašyta rašytojo Nikolajaus Gogolio.

Taigi, birželio 21 d. Saulė bus savo maksimalios jėgos taške. Astrologijoje tai yra nulinis Vėžio laipsnis. Šiai Saulės padėčiai taip pat buvo skirtos Egiptiečių misterijos. Šiam „taškui“ pagerbti, buvo statomos piramidės ir piliakalniai, ant kurių degino ugnį.

Su šia švente siejamos žmonijos bei Zodiako rato atsiradimo misterijos…

Kažkada labai seniai biblinis Jokūbas matė reginį: jis regėjo kopėčias, kurios stovėjo ant žemės ir lietė dangų. Jų laiptais nuolat kopė ir leidosi Dievo angelai. Buvo išpranašauta daug palikuonių. Po šio reginio Jokūbas perdavė, kad tai ne kas kita, bet Dievo namai, Dangaus vartai.

Štai šitaip ir atsirado Zodiako ratas, kurio laipteliais, ratas po rato ir spirale mes turime žingsniuoti – judėti pirmyn ir evoliucionuoti, nes tai vienintelis būdas sugrįžti Namo. Judėti ne tik pirmyn, bet ir atgal…

Kiekvienais metais Saulė kyla iki Dangaus, ten šiek tiek užsilaiko ir ima leistis… Šis perėjimas įvyksta Vėžio ženkle. Žmogaus gimimas ir įsikūnijimas, atėjimas į Žemę. Kelias į Dangų veda per įsikūnijimus. Vėžyje slypi žmonijos formavimosi misterija. Todėl šiame ženkle žmogus tarsi prisiliečia prie universalumo jausmo – kiekvienas žmogus yra visumos dalelė. Simbolis – Vėžys, kuris juda atbulai: juda gi pirmyn… Bet visada ir atgal.

Tokiu būdu kiekviena gyvybės forma juda į priekį, kad išvystytų tuos sugebėjimus, kurie leis jai vykdyti savo unikalią funkciją. Savo įgimto poliariškumo dėka ji susiduria su tais įvykiais ir situacijomis, kurie paskatina būtent jai reikalingos patirties įgijimą. Ji negali turėti lygiai tokios pat patirties, kaip ir kažkas kitas, nes ji ruošiasi užimti tik savo pačios vietą, unikalią padėtį Kosminėje tvarkoje. K. K. Zain. „Dvasinė astrologija“ (laisvas vertimas). Evoliucija nestovi vietoje: patirtis čia, Žemėje, ir patirtis „ten“, reorganizuojant gautą patirtį ar dar kažką veikiant – neveikiant… O po to vėl leistis žemyn.

Vėžio laikotarpio metu pagerbiamas pats gyvenimas ir turi būti gerbiami tėvas, motina, namai… Tėvai – tai vartai Žemėje, pro kuriuos į ją ateina siela; kurie leidžia įsikūnyti, leidžia viskam būti. Be jų nevyktų evoliucija, nebūtų progreso, kelio į dvasinį tobulėjimą. Tėvų šiluma, matomas ir nematomas švelnumas padeda kurtis dvasinei formai. Dvasingumas auga širdies šilumoje. Šeimoje mokomasi širdimi pajusti šilumą kitam – savo vaikui. Vadinasi, tiesiog kitam žmogui…

Tėvų ir vaikų santykis pradeda vieną didingiausių Misterijų – Įsčių Misteriją. Tėvai – tai žemiškos įsčios, per kurias siela į materialią erdvę nužengia. Todėl vaikelio gimdymas — tai Misterijos pradžia.

II įsčių Misterijos dalis – tai meilės savo šaliai atbudimas žmogaus širdyje. Nuo tada siela tikrąjį Kelią į sąmoningumą pradeda. Nuo Tėvynės sampratos priklauso kolektyvinės sąmonės supratimas ir sugebėjimas į ją įsilieti, jos dalimi jaučiantis, tačiau kartu išliekant individualybe, kuri visus savo sugebėjimus ir talentus kolektyvinei sąmonei, šiuo atveju Tėvynei ir jos žmonėms aukoja.

III Įsčių Misterijos dalis – įsiliejimas į sielos įsčias, iš kurių ji atėjo, pažįstant savo dieviškąją esmę ir tampant ja.

Šeima – pati pirmoji ir svarbiausioji Meilės mokykla.  Astrėja. „Antropoteosofia. Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis.“ II tomas.

Todėl tėvai, šeima, širdies šiluma, giluminis poreikis sušildyti, apsaugoti, apginti kitą yra tai, kas gyvenime pirmiausia turi būti suprasta kaip didžiausia vertybė. Svarbus teisingas santykis į tėvus, pagarba Tėvui ir Motinai, tėvų namams, savęs realizacija vyrui kaip tėvui ir moteriai kaip motinai, tapimas pora ir tėvais, kad mokytumėmės užmegzti širdies ryšį, mylėti, dalintis ir atiduoti, galvoti ne tik apie save.

Tėvas-Motina. Priešais Vėžio ženklą yra Ožiaragio ženklas ir jie abu yra vartai – vieni į formos gyvenimą, kiti – į dvasinį gyvenimą. Vieni atveria ėjimą į žmoniją, kiti – į bendrąją sąmonę, arba Dvasios Karalystę.
Saulės vartai ir ten, ir ten… Du saulėgrįžos taškai. Per Vėžį, arba „Žmogaus vartus“ Siela leidžiasi į Žemę, kad susijungtų su kūnu, per Ožiaragį – „Dievų vartus“, ji eina į Dangų…